Santrauka

Degučių Šv. Vincento Fererro bažnyčios dailės paveldas

Aleksandra Aleksandravičiūtė

Degučių Šv. Vincento Fererro (Ferariečio) bažnyčia nuo XVIII a. buvo viena iš Žemaičių Naumiesčio bažnyčios filijų. Vienbokštis, trikampio plano medinis pastatas ir jo vidaus įranga palyginti gerai išliko, garsėja menišku drožybinių altorių ansambliu, turinčiu charakteringų Žemaitijos baroko bruožų. Straipsnyje nagrinėjamas bažnyčios interjeras, baldai ir altoriai su paveikslais ir skulptūromis.

Bažnyčios titulas XVIII–XX a. keitėsi tris kartus. 1763 ir 1805 m. dokumentuose ji vadinama Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, vėlesniuose XIX a. inventoriuose – Švč. Trejybės. Dabartinį Šv. Vincento Ferrero titulą bažnyčia įgavo 1870–1920 m.

Kol kas nepavyko rasti XVIII a. bažnyčios dokumentų originalų. XIX a. inventoriuose prieštaringai nurodomos bažnyčios statytojų ir fundatorių asmenybės. Jie priklausė Bilevičių (Billewicz) šeimai (herbas „Kapas“). Dviejuose ankstyviausiuose šiuo metu žinomuose archyviniuose šaltiniuose – 1805 ir 1814 m. Degučių bažnyčios inventoriuose – nurodytos skirtingos statybos datos (1735 ir 1760 m.). Nuo 1845 m. istoriografijoje įsigalėjo 1757 m. bažnyčios statybos data. Straipsnyje, remiantis archyvų šaltiniais, genealogijos tyrimais ir meninių objektų analize, patikslintos istorinės žinios. Jų visuma leidžia teigti, jog Tadas Bilevičius, Vainuto seniūnas, vėliau – LDK kariuomenės generolas majoras ir Mstislavlio kaštelionas, 1760 m. pastatė ir iki 1763 m. įrengė bei papuošė Degučių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią. Jos fundatoriai – Tadas Bilevičius ir Adomas Bilevičius su žmona Bogumila Budrikaite (1775 m.).

Bažnyčios altoriai ir ikonografinė programa nedaug pasikeitė nuo XVIII a. Stilistiniai drožybinių retabulų ir altorių paveikslų meniniai ypatumai patvirtina istorinės analizės būdu nustatytą bažnyčios statybos datą – 1760 m. Dabar Didžiajame altoriuje yra meniškai vertingi XVIII a. tapytojų šv. Vincento ir šv. Judo Tado, dešiniajame – šv. Juozapo, kairiajame – šv. Antano paveikslai. 1840 m. Didžiojo altoriaus Švč. Trejybės paveikslas buvo sukeistas vietomis su šv. Vincento Ferrero, buvusiu dešiniajame altoriuje. Dabartiniai XX a. pirmosios pusės vokiečių mokyklos dailininko Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Švč. Trejybės paveikslai tarp 1923 ir 1938 m. atsidūrė tų pačių pavadinimų barokinių atvaizdų vietoje. Didžiojo altoriaus šv. Barboros bei šv. Elenos skulptūros, gerokai atnaujintos XIX ir XX a., arba jų prototipai puošė altorių nuo pat XVIII a.