Santrauka

Babtų apylinkių malūnai iki XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos

Eligijus Juvencijus Morkūnas, Gražina Teodora Morkūnienė

Straipsnyje apžvelgti Babtų apylinkių vandens, vėjo, garo ir motoriniai malūnai, nagrinėjant malūnų projektus, jų realizavimą, statybos būdus, taršą, sanitariją, darbo saugą, malūnų raidą. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne ekonominiams rodikliams, bet techniniams sprendimams. Seniausios žinios yra apie XVIII a. vandens malūnus dvaruose. XX a. pasiekusių vandens malūnų ant Nevėžio užtvankos buvo labai paprastos, malūnų galingumas nedidelis, tačiau tų nedidelių galingumų pakako to meto Babtų krašto ūkiui. Techninis progresas skynėsi kelią ir malūnininkystėje – jau prieš I pasaulinį karą pradėta vandens ratus keisti turbinomis, kiek vėliau diegiamos ir kitos inovacijos – garo mašinos ir vidaus degimo varikliai. Kai kurie malūnai kombinuoti su kitomis verslo rūšimis – lentpjūvėmis, milo vėlyklomis. Iš daugiau nei 20 apžvelgtų malūnų mūsų laikais dar galima pamatyti trijų tarpukario malūnų – Vandžiogaloje, Maleikoniuose ir Stabaunyčiuje – liekanas, bet įrangos likę tik pėdsakai. Įmonių technikos asortimentas nebuvo itin didelis. Naujų malūnų projektuose ar senų rekonstrukcijos ar apmatavimo brėžiniuose mazgai parodyti schemiškai, tiksliai nenurodytos ir medžiagos.

Vidaus degimo varikliai stūmė iš malūnų garo mašinas, tačiau jos buvo nepakeičiamos lentpjūvėse. Kadangi lokomobiliai kėlė gaisrų pavojų, tai šia aplinkybe buvo pasinaudota konkurencinėje kovoje. Žiaurių konkurencinės kovos formų tiriamame plote neužfiksuota, bet ekonominė kova vyko. Vienok valdžia rūpinosi, kad gamybiniai pajėgumai veiktų ekonomiškai, kad nebūtų bereikalingų finansinių išlaidų. Kylant karo grėsmei buvo stengiamasi atsisakyti priklausomybės nuo importinio kuro.

Verslo liudijimai malūnams, 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo išduodami lengvai. Vėliau gi reikalavimai vis griežtėjo, dažniausiai kliento ir malūno darbininkų naudai. Malūnininkystės vystymasis baigėsi krašto žemės ūkį sovietizavus – visur įsteigus kolūkius ir tarybinius ūkius.