Santrauka

Gelgaudiškio apylinkių kryždirbystė: tradicijų pėdsakai

Skaidrė Urbonienė

Straipsnyje, remiantis ikonografine bei 2003 m. ekspedicijos metu surinkta medžiaga ir žmonių pasakojimais, aptariami Gelgaudiškio krašto kryždirbystės tradicijos bruožai nuo XX a. pirmosios pusės iki mūsų dienų. Straipsnyje tradicijos-inovacijos perspektyvoje nagrinėjami šiose apylinkėse statyti liaudiški mediniai mažosios architektūros paminklai – kryžiai, stogastulpiai, koplytėlės medžiuose. Aptariami sodybų, bendri kaimo, pakelių, kapinių ir šventorių paminklai; analizuojama jų meninė raiška, nustatomi būdingiausi bruožai ir savitumai; taip pat apžvelgtos šių paminklų statymo aplinkybės, reikšmė asmens, bendruomenės gyvenime.

Gelgaudiškio apylinkių kryždirbystės paminklai rodo, kad šiame krašte tebepuoselėjamos XX a. pirmosios pusės kryžių statymo tradicijos. Senieji paminklai atstatomi, išlaikant jų buvusias formas, puošybinius elementus, netgi panaudojant išsaugotas senąsias detales. XX a. pirmosios pusės kryžiams būdingas aukštis, lieknos, grakščios proporcijos, kryžmą išryškinantis saulės siluetas, sudarytas iš geometrinių ar augalinių motyvų spindulių.

Statant naujus kryžius, jiems parenkamos tradiciškai nusistovėjusios vietos (dažniausiai pakelė). Daugumos naujai sukurtų kryžių meninė raiška tęsia vietines tradicijas: jie kuklūs, lakoniški, puošiami reljefine drožyba ant stiebo ar kryžmų arba santūria puošyba – dažniausiai spindulių vainiku – išryškinamas kryžmos centras. Tiek seniesiems, tiek naujiesiems kryžiams dažnai naudojamas Suvalkijoje populiarus lelijos motyvas. Zanavykai mėgdavo užrašyti ant kryžiaus, kieno tai kryžius, kas aukojo, kuriais metais statytas. Ta tradicija tęsiama ir dabar. Įvairovės vietinei tradicijai suteikia liaudies meistrų, ypač atvykusių iš kitų regionų (pvz., aukštaičio V. Jackūno), kūriniai.