Santrauka

Liaudies pamaldumo praktikos prie Gelvonų akmens su Marijos pėda ir Liukonių kryžiaus

Jolanta Stupelytė

Mokslinis straipsnis „Liaudies pamaldumo praktikos prie Gelvonų akmens su Marijos pėda ir Liukonių kryžiaus“ skirtas dar menkai Lietuvoje tyrinėtai liaudies pamaldumo temai. Tyrimo tikslas – remiantis ankstesniais šaltiniais bei ekspedicijų apklausos medžiaga atskleisti ir palyginti tarpusavyje liaudies pamaldumo praktikas, atliekamas iki šių dienų prie Gelvonų akmens su pėda bei Liukonių kryžiaus.

Straipsnyje yra apibūdinamos šios dvi šventvietės, sugretinami įvairūs pasakojimai, gyvi iki šių dienų liaudies tradicijoje, atskleidžiamas liaudies pamaldumo pobūdis.

Šias dvi tokias skirtingas ir kartu tokias panašias vietas – Liukonių kryžių ir akmenį su Marijos pėda skiria 8 kilometrai. Panašu, kad ir vienoje ir kitoje vietoje buvusios senosios lietuvių šventvietės. Pasakojimuose užfiksuotas religijų kaitos, krikščionybės įsitvirtinimo bei jos palaikymo idėja. Švenčiausio Sakramento bei Marijos malonių pabrėžimas, kurios skirtingai nei protestantams itin svarbios katalikams, pasitarnavo ir katalikybės įsitvirtinimui.

Galima išskirti tokias pamaldumo praktikas prie Gelvonų akmens su Marijos pėda. Per didžiąsias šventes, ypatingai per Mergelės Marijos gimimo šventę rugsėjo 8 d., vadinamą Gelvonine, (nors bėdai suspaudus, ar atvažiavę iš toliau kartais ir bet kuriuo kitu laiku) žmonės turėdami kokią intenciją: prašydami globos, sveikatos sau ar savo artimiesiems eina keliais apie tą koplytėlę (kartais pažymima, kad 3 kartus), kurioje įmūrytas akmuo su pėda, kalbėdami maldas ar rožinį, bučiuoja tą akmenį, tiek koplytėlės viduje, tiek išorėje, plauna skaudamas vietas vandeniu, rastu akmens duobutėje, aukoja pinigines aukas. Prie akmens buvo daromi įžadai, kabinami votai prie altoriaus kaip padėkos už įgytą sveikatą.

Prie Liukonių kryžiaus galėtume išskirti tokias liaudies pamaldumo praktikas: einant pro šalį dauguma trumpam stabteli: pagerbti kryžių, sukalbėti poterius, kai kurie pagarbina Švenčiausiąjį Sakramentą, palieka smulkias aukas. Bėdai suspaudus, ar ligai užklupus specialiai atvykstama į tą vietą, melstis, kalbėti poterius, plauti skaudamas vietas tuo vandeniu, susirenkančiu duobelėje, ypač tikintis akių prašviesėjimo. Ypatingai būdavo aplankomas Liukonių kryžius per „kryžiavas dienas“, prieš Šeštines, visas kaimas eidami su procesija, giedodami giesmes, litanijas, kalbėdami rožinį, poterius.

Akmuo su duobute, esantis tiek Liukonyse, tiek Gelvonuose sąlygojo ir panašius pasakojimus ir panašų pamaldumą. Tiek vienoj, tiek kitoj vietoj akmeny susirenka vandens, kuris laikomas šventu, juo plaunamos skaudamos vietos, ypatingai tikintis akių prašviesėjimo, aukojamos aukos pinigėliais. Pasakojant apie Liukonių akmenį, pabrėžiama, kad vanduo, esantis duobelėje niekuomet neišdžiūna. Tiek apie vieną, tiek apie kitą yra pridedamas pasakojimas, kad ponia išmaudžiusi šuniuką, ir vanduo praradęs savo gydomąją galią, nors tuo pat metu yra liudijama apie pasveikimo atvejus, kurių atsiranda iki pat šių dienų.