Santrauka

Kamajiškių verbos XX a.–XXI a. pradžioje

Jonas Mardosa

Straipsnyje nagrinėjamos Kamajų apylinkėse Verbų sekmadienį šventinamos medžių šakelės. Remiantis etnografiniais lauko tyrimo duomenimis, archyvines bei rašytine medžiaga, etnologų tyrinėjimais, siekiama atskleisti verbų sudėties ir jų panaudojimo gyventojų kasdienėje praktikoje XX a. antrojoje pusėje–XXI a. pradžioje ypatybes. Tyrimo metu nustatyta, kad Kamajų apylinkėse šventinamos gluosnių ir kadagio šakelės įsikomponuoja į Rytų Lietuvos regiono verbų turinį. Analogiški ir veiksmai su verbomis, tačiau plakimo maginėse formulėse yra ir vietinių Šiaurės Aukštaitijoje paplitusių motyvų – tai piemenų ir apskritai ganymo temos akcentavimas. Kamajų krašte pastebimas visoje Lietuvoje paplitęs tikėjimas sodybos ir pastatų apsauga verba ilgalaikiais ir momentiniais (situaciniais) tikslais. Apsauga užtikrinama verbas laikant pastatuose ir jomis smilkant ūkinį inventorių Verbų sekmadienį arba iškilus realiam pavojui artėjant audrai. Verbų saugojimas pastatuose bei smilkymas jomis audrai užėjus grįstas maginiais tikėjimais. Kartu konkretūs verbų vartojimo pastatų apsaugai tikslai ir būdai pirmiausia orientuojami į Dievo galias apskritai. Tokias pat funkcijas atlieka ir pasitaikantis žmonių bei gyvulių smilkymas. Todėl krikščioniškoji verbų prasmė susipina su maginiais siekiais ir šis derinys yra pagrindinė liaudiškojo pamaldumo tiriamojoje sferoje raiškos forma, kuri taip pat yra kaitos būsenos. Šiuolaikinė verbų traktuotė artima krikščioniškajai sampratai, nes, parneštos į namus, jos laikomos kaip šventės simbolis. Kita vertus, netiesiogiai per šį paprotį verbos nepraranda ryšio su liaudiškąja tradicija, nes išlieka jų saugojimo patalpose argumentavimas šventinto daikto buvimo konkrečioje erdvėje svarba. Ši pozicija sutampa su šiuolaikiniu krikščioniškuoju verbų vertinimu, kai jų laikymas siejamas su verbos kaip tikėjimo simbolio idėja.