Santrauka

Kupiškio valsčiaus gamta

Sigutis Obelevičius

Kupiškio valsčius išsidėstęs Vidurio lygumų kalvotųjų aukštumų su plynaukštėmis ir pakiliomis lygumomis srityje. Valsčiaus teritorijoje yra keletas saugomų teritorijų ar jų dalių. Tai –  Vainiškio pedologinis (dirvožemio), Lėvens kraštovaizdžio, Buožių geologinis ir Prūsagalės geomorfologinis draustiniai. Valsčiuje yra vertingų gamtos paminklų: Noriūnų parkas, Buivėnų ąžuolas, Akmenytės ir Visgiūnų šaltiniai. Didžiąją dalį teritorijos užima žemės ūkio naudmenos, perpus mažesnius plotus – miškai. Vyrauja mišrūs miškai, beržynai ir eglynai, kuriuose aptiktas ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas grybas – geltonasis piengrybis (Lactarius scrobiculatus). Natūralių pievų išlikę nedaug, kiek ženklesni jų plotai plyti Lėvens upės pakrantėse. Pievose aptinkamas į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas augalas baltijinė gegūnė (Dactylorhyza longifolia).

Savotiškos augalų bendrijos (paprastai juostomis) auga vandens telkiniuose – Lėvens upėje ir jos intakuose, smulkiuose ežerėliuose, kūdrose ir karjeruose, net 828 ha užimančiame Kupiškio mariomis vadinamame tvenkinyje, kuris susiformavo patvenkus Lėvens upę.

Bene didžiausia biologinės įvairovės požiūriu vertybė yra Šepetos pelkė, kuri nūnai paversta durpynu, tačiau joje vis dar galima aptikti ledynmečius menančių, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų beržų keružių (Betula nana), raudonųjų (Dactylorhiza incarnata), baltijinių (Dactylorhiza longifolia) ir siauralapių (Dactylorhiza traunsteineri) gegūnių, apyrečių Lietuvoje tekšių (Rubus chamaemorus), smulkius vabzdžius medžiojančių saulašarių (Drosera sp.).