Santrauka

Kupiškio krašto sakralinių pastatų ir parapijos trobesių architektūra

Marija Rupeikienė, Antanas Rupeika

Sakraliniai pastatai stovi Kupiškyje, Bagdonyse, Palėvenėje, Palėvenėlėje ir Uoginiuose; visos vietovės priklauso Kupiškio rajonui, tačiau Uoginiai yra už buvusio Kupiškio valsčiaus ribos. Kupiškis yra vidurinėje, Bagdonys ir Palėvenėlė – šiaurinėje, o Palėvenė – pietinėje valsčiaus dalyje.

Kupiškyje yra katalikų bažnyčia, keli parapijos namai bei ūkiniai trobesiai ir du buvusių sinagogų pastatai. Katalikų kapinės įkurtos rytiniame miestelio pakraštyje, Kapų gatvės gale; senųjų žydų kapinių vieta ir antrųjų kapinių liekanos yra kairiajame Kupos krante, į rytus nuo Gedimino gatvės. 1897 m. duotas leidimas statyti dabartinę bažnyčią, kurios projektą parengė Rygos politechnikos instituto prof. Konstantinas Rončevskis. Statybos darbai pradėti 1900 m., senoji medinė bažnyčia 1903 m. nugriauta, o iš jos medžiagų pastatytas laikinas pastatas ir kapinių koplyčia. Bažnyčia baigta statyti ir pašventinta 1914 m. Ji neogotikinių formų; išorės architektūra ir interjeras bei jo įranga stilistiškai artimi. Šventoriaus pakraščiuose, šalia medžių, pastatyti keli smulkieji sakraliniai akcentai. Buvusi senoji klebonija mišrių konstrukcijų: vidurinė dalis (seniausia) suręsta iš sienojų ir apkalta lentomis, o vėliau pristatyti galai sumūryti iš raudonų plytų. Architektūra nesudėtinga – lygias sienų plokštumas skaido nedideli stačiakampiai langai. Senojoje parapijos mokykloje įrengtas muziejus; prie jo šoninio vakarų fasado pristatytas laiptuoto plano kontūro priestatas. Pastato tūris ir fasadai liko nepakitę. Pastatas santūrių klasicistinių formų, kurias pagyvina nelygi įvairiaspalvė akmenų mūro faktūra su smulkiais skaldos intarpais ir baltai tinkuotos detalės. Į šiaurę nuo bažnyčios, prie Pergalės gatvės, įkurta dabartinė klebonijos sodyba – gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai, sudarantys pusiau uždarą kiemą. Bažnyčios namas (špitolė) Gedimino g. 3 buvo medinis. Jo tūris išliko, tačiau sienos apmūrytos baltomis silikatinėmis plytomis. Bažnyčios namas Gedimino g. 12 suręstas iš sienojų, sudėtinio tūrio, vienaukštis, su pastoge, dvišlaičiu stogu. Pastato tūris ir plano struktūra su keliais įėjimais – artimi špitolėms. Kupiškyje iki šių dienų išliko dviejų buvusių mūrinių sinagogų pastatai (vadinamos Didžioji ir chasidų sinagogos), esantys L. Stuokos-Gucevičiaus aikštėje. Didžioji sinagoga buvo svarbus miestelio aplinkos formantas – monumentalus jos tūris išsiskyrė iš aplinkinio apstatymo. Dabar sinagogoje įsikūrusi biblioteka. Chasidų sinagoga buvo nedidelio vientiso tūrio, vienaukštė, aukštu keturšlaičiu skardos stogu. Jos architektūra buvo panaši į Didžiosios sinagogos. Dabar tai – gamybinės paskirties pastatas, be stiliaus bruožų.

Bagdonyse 1938 m. pastatyta mūrinė sentikių cerkvė; 1980 m. netoli maldos namų įkurtos kapinės. Sentikių cerkvė stovi Bagdonių kaimo šiaurinėje dalyje. Cerkvės architektūra lakoniška, funkcionali; jos fasadų kompozicija būdinga Lietuvos sentikių cerkvėms – su aklinu rytų fasadu ir su skirtingu langų skaičiumi šoniniuose fasaduose. Senosios sentikių kapinės liko Kauniškio kaime.
Palėvenės vidurinėje dalyje yra sakralinių pastatų kompleksas: bažnyčia, vienuolynas su ūkiniais pastatais ir klebonija su ūkiniu trobesiu. Bažnyčios ir vienuolyno kompleksas išsidėstęs erdviame sklype, prie Vienuolyno gatvės. Bažnyčia stovi pietinėje komplekso dalyje, ūkiniai pastatai – šiaurinėje, o vienuolynas įsiterpęs tarp bažnyčios ir ūkinių statinių. Šventorių nuo vienuolyno skiria tvora; tvoros jungia ir vienuolyną bei visus tris ūkinius statinius, kurie įjungti į tvoros perimetrą ir pastatyti taip, kad sudaro du susijungiančius kiemus – švarųjį (vienuolyno kiemą) ir ūkinį. Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčia stovi šventoriaus šiaurrytinėje dalyje, atokiau nuo gatvės, atgręžta į ją šoniniu fasadu. Ji vienbokštė, netaisyklingo kryžiaus plano, vienanavė. Bažnyčios išorė nevientisa: santūrios barokinės formos disonuoja su labai aukštu istorizmo laikotarpio eklektinės architektūros bokštu. Interjero erdvė kompaktiška ir jauki; ją formuojantys svarbiausi liturginiai objektai ir plastiški dekoratyviniai akcentai sudaro stilistiškai vientisą ansamblį. 1991 m. buvo parengta vienuolyno restauravimo ir pritaikymo koncepcija. Pastato sienos buvo lygios, pastogę juosė profiliuotas karnizas (yra karnizo fragmentai); rytų korpuso kampinių bokštelių ir rytų fasado pirmojo aukšto langus pabrėžė tiesūs sandrikai. Dauguma vidaus patalpų dengtos cilindriniais ir kryžminiais skliautais, yra sieninių nišų. Dabar vienuolynas nugyventas ir nenaudojamas, sienų paviršiai vietomis be tinko, stogai dengti šiferiu. Pradėti pastato restauravimo darbai. Vienuolyno ūkiniai trobesiai pastatyti į šiaurę nuo vienuolyno, iš trijų pusių juosė ūkio kiemą ir sutapo su komplekso tvoros kraštinėmis. Bendras trijų korpusų planas sudarė U raidės formą. Iki šių dienų išliko tik du korpusai – rytų ir vakarų; šiaurinio juos jungusio trobesio yra tik šiaurinės sienos, sutampančios su tvora, fragmentai. Į vakarus nuo šventoriaus tvoros, priešingoje Vienuolyno gatvės pusėje, yra klebonijos sodyba, kurioje stovi namas ir ūkinis trobesys. Klebonijos pastatų architektūra nesudėtinga, būdinga miestelių sodybų trobesiams.

Palėvenėlės bažnyčia su šventoriumi ir vartais-varpine yra pietiniame kaimo gale, Bažnyčia bebokštė, vienanavė, halinė; stogo kraigo galuose kyla nedideli bokšteliai. Ji sumūryta iš plytų, tinkuota, su žemu akmens mūro, tinkuotu cokoliu, dengta dvišlaičiu ir vienšlaičiais stogais; planas netaisyklingo kryžiaus formos, užbaigtas tiesia apside. Bažnyčia nesudėtingų klasicistinių formų, artimų neprofesionaliosios, etninės architektūros statiniams; priekinio frontono ir bokštelių siluetuose jaučiama ir baroko stiliaus įtaka. Interjere vyrauja primityvios klasicistinės formos, o vargonų prospekto kompozicijoje atsispindi istorizmo laikotarpio viduramžių formų stilistika. Vartai-varpinė 1803 m. pastatyti priešais pagrindinį bažnyčios fasadą. Varpinė-stulpinė sudaryta iš keturių stulpų, be sienų, keturšlaičiu skardos stogu, su viršuje kylančiu mažu kūginiu bokšteliu ir ažūriniu kryžiumi. Klebonijos sodyba įkurta į vakarus nuo varpinės-vartų, priešingoje Lėvens gatvės pusėje. Klebonija sudėtinio tūrio, vienaukštė, su pastoge ir akmens mūro cokoliu, dengta aukštu dvišlaičiu stogu. Dabar pastatas nenaudojamas. Ūkinis trobesys buvo nedidelio vientiso tūrio; vėliau iš rytų ir pietų pusių priglausti laikini priestatai. Originalesnės architektūros namas, kuriame gyveno bažnyčios tarnai, stovi už šventoriaus tvoros, pagrindiniu fasadu atgręžtas į šoninį bažnyčios fasadą. Jis nedidelio sudėtinio tūrio, suręstas iš sienojų, paaukštintu akmens mūro cokoliu. Namui dekoratyvumo teikia sienų plokštumų ir dekoro elementų spalvinis derinys.

Uoginiuose stovi kapinių koplyčia, kuri 1929–1940 m. priklausė Kupiškio dekanatui. Kapinės įkurtos kaimo vakarinėje dalyje, šalia Muziejaus ir Karjero gatvės sankirtos. Koplyčia stovi vidurinėje kapinių dalyje. Ji sudėtinio tūrio, su prieangiu ir mažu bokšteliu – varpinėle. Sienos suręstos iš sienojų ir apkaltos vertikaliai, planas aštuonkampis, su išsikišusiu atviru stačiakampiu prieangiu. Uoginių koplyčia – etninės architektūros, rečiau sutinkamo centriško plano koplyčios pavyzdys, su klasicizmo stiliui būdingu keturstulpiu „portiku“.

Išvados. Apibendrinant galima teigti, kad Kupiškio krašte yra vertingų kultūros paveldo objektų, turinčių ne tik išliekamąją istorinę vertę, bet pasižyminčių ir išskirtinėmis architektūros formomis bei reikšmingomis urbanistinėmis savybėmis. Seniausias ir vertingiausias Kupiškio krašto architektūros ir urbanistikos paveldo objektas – Palėvenės bažnyčios ir vienuolyno pastatų kompleksas, turintis kultūros paminklo statusą. Kiti vertingi Kupiškio krašto kultūros paveldo objektai – Kupiškio buvusi parapijos mokykla, Palėvenėlės bažnyčia su varpine, Uoginių kapinių koplyčia yra pripažinti kultūros vertybėmis ir pasižymi originaliomis architektūros formomis.