|
Santrauka Keletas potėpių dainų portretui Povilas Krikščiūnas Šiame straipsnyje norima pažiūrėti, kaip būdingieji aukštaičių dainuojamosios tautosakos bruožai atsispindi (ar neatsispindi) knygos rengėjų naudotoje medžiagoje. Ieškoma vietinio gyvenimo atspindžių, dainų poetikos bei stilistikos savitumo. Remtasi Panemunėlio apylinkių tautosakos rinkiniais, saugomais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne. Dainų paplitimo arealams ir variantiškumui nustatyti pasiremta Lietuvių liaudies dainų tekstų katalogu. Jo sistema ir kartoteka sukurtos minėtame institute. Straipsniui rašyti pasirinktas analitinis aprašomasis metodas, nevengiama palyginti tekstų. Anaiptol ne visi autorių sudominę tekstai skelbti Archyvų fonduose, jie sunkiau prieinami skaitytojui, ypač periferijoje gyvenantiems žmonėms, todėl cituojama daug, nebijant panašių tekstų. Cituojami pavyzdžiai autoriaus atsirinkti sąmoningai iš anksto. Tai tipiški aukštaičių ar rokiškėnų tautosakos pavyzdžiai, kartais įdomesni vietinės kūrybos pasiekimai. Jie puikiai įsikomponuoja bendroje tautosakos kūrinių panoramoje. Panemunėlio apylinkėse būta išradingų kūrėjų. Jie puikiai jautė senosios poetikos tradiciją ir realizavo ją savo pateiktuose kūriniuose. Juose atsispindi vietinės gyvensenos bruožai, istoriniai įvykiai, papročiai ir įpročiai. Vietinės senosios medžiagos bruožai geriausiai išryškėja visos tautos ar etnografinio regiono repertuaro fone. Regioniniais laikytini tam tikrų žanrų kūriniai (pvz., sutartinės), istorinius įvykius menančios (pvz., revoliucinės) dainos. Konkrečių vietovių gyvenimą atspindi kintančios, bet dainas aktualinančios realijos vietovardžiai, asmenvardžiai, užuominos apie gyventojų įpročius ar nuotykius. Šie teiginiai iliustruojami ir Panemunėlio, ir kaimyninėse apylinkėse užrašytų dainų citatomis. Aptariamoje medžiagoje pastebima visoje Lietuvoje plitusi dainų modernėjimo tendencija. Panemunėlio apylinkėse tam didelės reikšmės turėjo rašto kultūros tradicija. Ji įtvirtino vėlyvosios kūrybos dainas ir nepastebimai nuošalėn stūmė senojo klodo kūrinius. Čia stebime aiškią panemunėliškių literatūrinio ir muzikinio skonio kaitą: nors dar prisiminta šiek tiek darbo, kalendorinių ir vestuvių apeigų dainų, vyrauja meilės romansai, literatūrinės kilmės ar anoniminės humoristinės, moralizuojančios dainos. Tokie poslinkiai XX a. antrojoje pusėje nėra naujiena. Tai tik bendro, ir Lietuvoje, ir visose Rytų Europos šalyse vykusio ir tebevykstančio proceso apraiškos.
|