Santrauka

Religiniai papročiai ir bendruomeninės religinės apeigos XX a. pirmojoje pusėje

Jonas Mardosa

Straipsnyje nagrinėjama Ramygalos apylinkių gyventojų religiniai papročiai ir bendruomeninės religinės apeigos XX a. pirmojoje pusėje. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į du temos aspektus: 1) namų aplinkoje gyvuojančius religinio pobūdžio papročius ir 2) kaimo bendruomenėje vykstančias religines apeigas, jų formas bei turinį. Straipsnio medžiagos pagrindą sudaro autoriaus ir pagal esamus religiniam gyvenimui kaime tirti klausimynus 2011 m. atlikti lauko tyrimai. Iš viso apklausta per 30 vyresnio amžiaus Ramygalos apylinkių gyventojų. Liturginiam kontekstui pažinti naudojamasi teologinio pobūdžio literatūra. Kai kurių duomenų aptinkama etnologinio pobūdžio darbuose, atsiminimų knygose. Todėl straipsnio pagrindinis uždavinys –aptarti religinius simbolius namų aplinkoje ir jų reikšmę individualiame žmonių gyvenime. Tuo tarpu kaimo bendruomenėje vykstančių apeigų pagrindu bandoma nustatyti, kokią reikšmę kaimo religiniam gyvenimui turi bendruomenėje gyventojų savarankiškai ir taip pat dalyvaujant kunigui atliekamos religinės apeigos.

Atliktas tyrimas parodė, kad kasdienybėje, namų aplinkoje, religiniam žmonių gyvenimui veiksmingiausios buvo įvairios sakramentalijos, su kuriomis sudarė svarbų religinių papročių turinio aspektą ir lėmė jų raiškos būdų įvairovę. Svarbiausia sakramentalija, kuriai kasdienybėje nuolat skirdavo dėmesį, buvo kryžiaus ženklas ir kryžius. Žegnojimasis, maldos, pagarbūs santykiai su šventais paveikslais sudarė religinio pobūdžio veiksmų pagrindą. Šventintos žvakės, duona, vanduo, kaip ir augalai bei žolynai, buvo svarbūs liturginėje praktikoje, o liaudies pamaldume laikomi valstiečių namuose, be sakramentalijos sampratos, išreiškė ir įvairius maginius siekius. Suteikdami sakramentalijoms dažniausiai apsaugines funkcijas, jomis sakralizuodami namų ir net valdų erdvę, žmonės tikėjosi Dievo pagalbos nelaimių ir įvairių blogybių akivaizdoje. Sakramentalijų naudojimas individualiame žmonių gyvenime vyko be tiesioginio Bažnyčios kišimosi į žmonių gyvenimą. Tačiau religingumu pasižymėję kaimo gyventojai sakralizuotus daiktus veiksmuose panaudodavo atsiradus progai ar iškilus pavojui žmonių gyvenimui, ūkiui, tikėdamiesi Dievo pagalbos.

Kaimo bendruomenėje vykstantis religinis gyvenimas XX a. pirmojoje pusėje susidėjo iš keleto formų. Reikšmingiausios buvo savarankiškai žmonių bendruomenėje atliekamos apeigos ir tokios apeigos, kai dalyvavo kunigai. Svarbiausias veiksnys, stimuliavęs apeigų vyksmą, buvo žmonių religingumas, lėmęs religinio gyvenimo intensyvumą apskritai. Vieni kaimai apeigas rengdavo dažniau, kiti rečiau. Tai priklausė nuo kaimo dydžio, sodybų išsidėstymo, žmonių tarpusavio santykių. Plačiausiai praktikuotas kasmetis kunigų kalėdojimas buvo kaip pačios Bažnyčios santykių su tikinčiaisiais palaikymo būdas ir gyventojų pareigos išlaikyti Bažnyčią bei namų ir jų gyventojų palaiminimo siekis. Didesnė Bažnyčios įtaka jaučiama bendruomeniniam religiniam kaimo gyvenimui. Tačiau apskritai religija ir Bažnyčia, naudodamasi vos ne iki XX a. vidurio išlikusiu giliu kaimo žmonių religingumu, turėjo išskirtinę reikšmę kasdienėje žmonių veikloje, ūkiniame ir šeimyniniame gyvenime.