Santrauka

Kupiškio, Palėvenės ir Palėvenėlės bažnyčių varpai ir skambinimas jais

Inga Bendžienė (Cironkaitė)

Straipsnyje pristatyta XX–XXI a. pradžios Kupiškio, Palėvenės ir Palėvenėlės bažnyčių varpų istorija, skambinimo jais tradicijos šiuose kraštuose. Senieji Kupiškio ir Palėvenės varpai prarasti per Pirmąjį pasaulinį karą. Palėvenėlės varpo nepavyko iš arti apžiūrėti, trūksta duomenų apie jo istoriją. Trūksta žinių apie visų trijų bažnyčių senuosius varpus, čia buvusius iki praradimų. Negalima patekti prie Palėvenės varpų. Nauji varpai Kupiškio ir Palėvenės bažnyčiai užsakyti toje pačioje Vokietijos liejykloje „Bochumer Verein“, yra panašūs išvaizda, dekoru, taip pat panašiai apimti korozijos. Visos trys vietovės nebeturi atskirų varpininkų, jose varpais skambina ir kitais bažnyčios reikalais besirūpinantys asmenys. Išlikęs skambinimas prieš šv. Mišias ir vadinamieji „pazvanai“, pranešantys, kad mirė bendruomenės narys, taip pat mirusiojo palydėjimas varpais per laidotuves. Išskirtinė tradicija – Palėvenėlėje skambinama gegužinėms pamaldoms. Visose parapijose nunykęs skambinimas Viešpaties Angelo maldai, kuris tarpukario metu tose vietovėse buvo ypač vertinamas.

Asmeniškas tradicijos perdavimas yra vertinga kaip nematerialiojo paveldo dalis. Varpininkai – pasakojimų apie varpus saugotojai. Bažnyčioje esant varpininkui, jis rūpinasi varpais, varpine. Individualiai ilgą laikotarpį skambindami, asmeniškai dirbdami šį darbą varpininkai sugalvoja savo metodų, palengvinimų, gudrybių, kurios yra unikalios, taip pat išsaugo papročius, tradicinį skambinimą Bažnyčios liturgijoje. Skatintina, jog Kupiškio, Palėvenės ir Palėvenėlės bendruomenės rūpintųsi varpais ir puoselėtų varpininkystės tradicijas, dar esant seniesiems varpininkams perimtų jų patirtį.