Santrauka

Didžiosios pavasario šventės Kupiškio krašte

Arūnas Vaicekauskas

Šio straipsnio tikslas – aptarti trijų svarbiausių pavasario švenčių papročius, gyvavusius Kupiškio krašte XX a. pirmojoje pusėje. Net dvi iš jų – Jurginės ir Sekminės – kadaise žymėjo pavasarinių lauko darbų pradžią ir pabaigą, nors vėlyvoje tradicijoje abi jos labiau susijusios su gyvulių ganymu. Velykos laikytinos kosminio laiko virsmo tašką žymėjusių archajiškų švenčių krikščioniškuoju atitikmeniu, tačiau jos įgijusios visiškai tokią pat apeiginę struktūrą, kaip ir mažesnį sąlytį su krikščionybe turinčios kalendorinio ciklo šventės.

Nepaisant minėto skirtumo, didžiosios pavasario šventės turi panašią apeiginę struktūrą. Visos jos prasideda nuo draudimo šventės dieną dirbti įprastus darbus ir užsibaigia didesnėmis ar mažesnėmis apeiginėmis vaišėmis. Mūsų krašto žemdirbiai visuomet stengdavosi, kad didžiųjų metinių švenčių stalas būtų gausiai nukrautas valgiais. Tikėta, kad tuomet bus turtingi metai ir šeimai niekuomet nepritrūks duonos. Visų trijų aptariamų švenčių struktūroje vienu ar kitu pavidalu galima aptikti paprotį laistytis vandeniu. Dažniausiai šioji apeiga turėdavo vasarą garantuoti pakankamą drėgmės kiekį pasėliams. Rečiau siekta specifinių tikslų: pavyzdžiui, perlieję karves į namus pargynusį piemenį namiškiai tikėjo, kad jų karvės bus pieningesnės. Nuo Velykų arba Jurginių kaime prasidėdavo pasėlių lankymo apeigos. Kiaušinis – gyvulinės kilmės produktas, todėl apeiginiai kiaušiniai visada sutinkami šventėse, kuriose tradiciškai daug dėmesio skiriama gyvulių ūkiui. Tačiau kiaušinio simbolika neapsiribojo su gyvulininkyste susijusiomis reikšmėmis. Išreikšdamas universalią gyvybinės (sveikatos, augimo) galios simboliką kiaušinis archetipinės sąmonės požiūriu galėjo būti ir pirminiu visatos šaltiniu, ir šiandien sunkiai besuvokiamu laidotuvių ritualo simboliu. Daugelio kalendorinių švenčių apeigų šaknys veda gilyn į tuos laikus, kai valstiečių bendruomenę tariamai sudarė ne vien tik gyvieji, bet ir mirusieji. Pastarieji, gyvųjų įsitikinimu, egzistavo visiškai šalia, vis taip pat susiję artimos giminystės ryšiais ir, kaip ir gyvieji, buvo suinteresuoti „savo“ bendruomenės gerove. Dėl to didelė dalis šventinių apeigų buvo skirtos ryšiui tarp gyvųjų ir mirusių bendruomenės narių užtikrinti. Lietuvių Sekminių apeigose taip pat matoma mirusių protėvių kulto semantika tiek Sekminių, tiek ir Jurginių apeigose. Varžymosi, kovos motyvai taip pat būdingi daugeliui kalendorinių švenčių. Kupiškėnų Sekminės – ne išimtis. Per Sekmines arba pirmą sekmadienį po Sekminių kaimo bernai surengdavo jaučių badytines.