Santrauka

Dvarų sodybos: sklaida ir architektūros bruožai

Dalė Puodžiukienė

Straipsnio tyrimo objektas – Naujamiesčio valsčiaus dvarų sodybų paveldas. Tyrimu siekta išsiaiškinti XVI–XX a. pr. sodybose stovėjusių pastatų architektūros bruožus ir savitumus, sodybų teritorinės sklaidos, vidaus plano struktūrų raidą. Tyrimui naudoti XVI–XVII a. inventoriai, XVIII a. vizitacijų, XIX a. gyvenviečių surašymo dokumentai, XIX–XX a. pradžios kartografija, mokslinė ir kraštotyrinė literatūrą, autorės ekspedicijų in situ medžiaga, kiti šaltiniai. Tyrimo išvadų formavimui buvo svarbūs profesionali autorės patirtis ir paveldo konteksto suvokimas.

Trumpai peržvelgus dvarų sodybų teritorinės sklaidos pokyčius, galima teigti, kad nuo seno gyventose Naujamiesčio valsčiaus žemėse tankus dvarų ir palivarkų tinklas susiformavo pamažu. Karališkieji dvarai XV–XVI a. pateko į privačias rankas, vėliau skaidėsi ir kitos stambios valdos. XIX a. dominavo klestintys turtingų vidutinių bajorų ūkiai, XIX a. pab.–XX a. pirmoje pusėje jie virto vidutiniais kapitalistiniais ūkiais. XX a. pradžioje, pasikeitus gamybos pobūdžiui ir visuomenei, dvarai, o kartais ir sodybos, buvo pasidalinami tarp šeimos narių. Dvarų sodybų skaičius per XIX a. išaugo daugiau nei dvigubai (XVIII a. pabaigos dokumentuose fiksuotos septyniolika, XIX a. pab.–XX a. pradžios žemėlapiuose virš keturiasdešimt dvarų ir palivarkų sodybų). Šalia stambesnės žemėvaldos visais laikais būta smulkių valdų – bajorkaimių.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad visos sodybos, be kelių vėlyvų išimčių (Naudvario dv., Naujamiesčio dv., Birželių ir Liberiškio bei dar keleto kitų dvarų ūkinių sektorių) buvo užstatytos mediniais pastatais. Remiantis šaltinių medžiaga galima teigti, kad XVI–XVII a. sodybų medinė architektūra buvo turtinga, tačiau pastatų neišliko dėl XVII–XVII a. sankirtoje vykusių karų ir suiručių. XVIII a. pastatus, dėka derlingos žemės teikiamų pajamų, dvaro savininkai pertvarkė, o XX a. istoriniai įvykiai sodybų užstatymą apskritai sunaikino. Kaip ir visos Lietuvos, taip ir buvusio Naujamiesčio valsčiaus medinė dvarų sodybų architektūra yra blogiausiai išlikusi ir mažiausiai tyrinėta architektūrinio paveldo dalis. Tačiau du medinės architektūros objektai – Jutkonių ir Švaininkų dvaro namai manor house – vadintini chrestomatiniais: „Architektūros istorijos“ leidinyje jais iliustruojama bendra visos Lietuvos architektūros raida. Savąjį laikmetį perteikianti yra Vadaktėlių, Augustavo, Upytės I dvarų namų architektūra. Pastatuose daug autentiškų detalių. Kartais po vėlyva ir nugyventa išore slepiasi seno pastato vertingos dalys. Šiuo požiūriu įdomūs yra Upytės I dvaro ir Liberiškio namai. Ustronės palivarko sodyba išlaikė būdingos palivarko struktūros elementus, iliustruoja tradicinius tokio dydžio sodybai pastatus. Iš ūkinių medinių statinių pažymėtini Upytės I dvaro, Liberiškio, Narutiškio dvarų mediniai svirnai. Tai beveik ir viskas, kas liko iš penkis šimtus metų kurto paveldo, – epochos, kai sodybose stovėdavo nuo kelių iki keliasdešimt medinių statinių, o juos supo įspūdingi sodai ir parkai.