Santrauka

Kaip kalbama buvusiame Šeduvos valsčiuje

Janina Švambarytė-Valužienė

Dabartinę kalbinę buvusio Šeduvos valsčiaus situaciją atspindi tarminių tekstų įrašai, padaryti 2011 m. birželio 27 d.–liepos 3 d. „Versmės“ leidyklos suorganizuotos ekspedicijos Šeduvos apylinkėse metu, 2011–2012 m. Lietuvių kalbos instituto (LKI) projekto „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji sklaida“ tyrėjų medžiaga. Apklausti vyriausieji (50 ir daugiau metų), vidutinio amžiaus (31–49 m.) ir jauniausieji (iki 30 m.) buvusio Šeduvos valsčiaus respondentai iš trijų geolingvistiniu požiūriu išskirtų kalbinių punktų – Šeduvos (LKA 199), Raginėnų (LKA 200) ir Vaidulonių (LKA 230).

Šeduvių šnekta, priklausanti šiaurinių rytų aukštaičių panevėžiškių patarmės vakarinei daliai, nėra vienalytė dėl vidinių ir išorinių priežasčių. Dėl demografinių priežasčių kinta šnektos vartotojų kalbinė savimonė ir prigimtinės nuostatos tarminės kalbos požiūriu. Istorinės kataklizmos ir politinės, ekonominės, socialinės pervartos labai pakeitė buvusio Šeduvos valsčiaus gyvenimą ir prigimtines nuostatas. Jos iš dalies ir galėjo lemti išsakytą nuomonę, kad Šeduvos šnekta patiems tų apylinkių gyventojams yra negraži, neskambi, kapota. Dėl geografinės padėties pastebima vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės įtaka ir skvarba į šeduvių kalbą. Dėl ekonominių, socialinių veiksnių vis labiau įsigali bendrinės (norminės, standartinės) kalbos atmaina, kalbininkų vadinama netarmine kalba, kurioje galima užčiuopti vieną kitą šnektos požymį.

Šeduvių šnektoje, kurią dialektologai skiria prie pačių didžiausių pagal plotą ir pačių sudėtingiausių kalbos požiūriu rytų aukštaičių panevėžiškių patarmių, smarkiai apnykusios pagrindinės rytų aukštaičių panevėžiškių ypatybės: tvirtagalius an, am, en, em stengiamasi išlaikyti sveikus ir jų neversti į ọn, ọm, ẹn, ẹm; silpnėja galūnių redukcija, dėl kurios atsiranda murmamasis garsas, kuris įterpiamas tarp susidūrusių galūnėje kelių sunkiau ištariamų priebalsių samplaikos; nykstantį murmamąjį garsą respondentai keičia ištardami trumpesnę žodžio galūnę.

Stabiliausiai šeduvių šnektoje išlaikomas kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimas ir jų ilginimas mišriuosiuose dvigarsiuose. Visuotinio kirčio atitraukimo dėsnis taip pat veikia visų kartų šeduvių leksikos kirčiavimą.

Geriausiai rytų aukštaičių panevėžiškių tarminės ypatybės yra išlaikytos Raginėnų kalbiniame punkte (LKA 200), o kituose – Šeduvos (LKA 199) ir Vaidulonių (LKA 230) – punktuose, pastebima šiauliškių patarmės įtaka: priesaginių, priešdėlinių žodžių ir dūrinių daryba labai panaši į vakarų aukštaičių šiauliškių morfologinį ir darybinį tipą.