|
Santrauka Šeduvos krašto gamtovaizdžių geomorfologiniai, hidrografiniai ir Žemės plutos geologiniai ypatumai Augustinas Linčius Šeduvos valsčius apima gretimus dviejų geomorfologinių rajonų ribinius pakraščius (266 km2 plotą): Rytų Žemaičių moreninės plynaukštės šiaurrytinį ir MūšosNemunėlio moreninės lygumos pietvakarinį, o tarpinis jų dryžis čia apglaistytas, nelabai ryškus. Vakarinė ir pietvakarinė Šeduvos valsčiaus dalys tai vakarinio šoninio morenų gūbrio palyginti neplatus ruožas, kurį Nemuno ledynmečio Baltijos stadijos Vidurio Lietuvos fazėje (maždaug prieš 14 000 metų) paliko Nevėžio ledyninė plaštaka, iškiliausi jo paviršiaus 131,8 ir 130,7 m abs. aukščio taškai priklauso Liaudiškių kaimo aukštumai. Į pietryčius, rytus ir šiaurę nuo šio morenų gūbrio šlaitų, nykstant ledynui, fliuvioglacialinių tėkmių ir pasitvenkusių prieledyninių ežerų gerokai nuskalautų, pažemėjusių, driekiasi MūšosNemunėlio moreninė lyguma, ji nusitęsia ir už Šeduvos valsčiaus ribų; tai jau Nevėžio ledyninės plaštakos dugninės morenos plotai (Kurklių, Niauduvos, Pakalniškių, Baukų, Alksniupių, Radvilonių ir kiti kaimai) su lėkštais senslėniais, dienovidinės krypties banguotomis pakilesnėmis vietomis, kurių reljefo žymos iki 9097,6 m abs. aukščio. O ties Šeduvos valsčiaus šiaurrytine riba Daugyvenės upės slėnio dugnas pati žemiausia šio valsčiaus vieta (čia Daugyvenės upės lygis 69,2 m abs. aukštyje). Dugninės morenos lygumoje, maždaug nuo Mažulių per Radiškių ir Kurklių miškus, Prastavonių kaimą ir Kauleliškių kaimo rytinį pakraštį, yra nusidriekusi ozų tipo gūbriuotų pylimų, pailgų kalvų juosta. Didžiausia upė yra Daugyvenė (ilgis 64 km), ji nuo savo pradžios Ežerbalos pelkėje tik 28 kilometrus teka per Šeduvos valsčių (vid. debitas 2,5 m3/s), bet turi daugybę smulkių intakų. Vakariniame valsčiaus pakraštyje telkšo vaizdingas Arimaičių ežeras (289,6 ha), tokiu tapęs susijungus dviem gretimiems ežerams, kai 1972 m. buvo patvenkta Ežerėlės upė. Keletas mažesnių patvenktinių vandens telkinių susiję ir su kitų upių (Daugyvenės, Niauduvos, Alkupio, Šakos) slėniais. Kai kur pievose, krūminguose ir miškinguose vandenskyrinėse daubose tebėra supelkėjusių vietų. Remiantis geofizinių tyrimų duomenimis, spėjama, kad Žemės plutos storis (iki gelmėje esančio Mohorovičičiaus paviršiaus) po Šeduvos miesteliu ir apylinkėmis gali siekti 5055 km. Savaip apibendrintą šitokio masto suvestinį geologinį pjūvį (juo leidžiantis kaskart gilyn) čia sudaro: - kvarteras, kuriam priskiriami įvairūs holoceniniai ir
pleistoceniniai (per Nemuno ledynmečio vėlyvojo laikotarpio Baltijos
stadiją, to paties ledynmečio ankstesnę Grūdos stadiją ir per dar
ankstesnį Medininkų ledynmetį suklotų moreninių uolienų) sluoksniai, o
bendras jų storis Šeduvos valsčiuje kinta nuo 10 iki 66,3 m; Šitaip sudėliotą suvestinį Šeduvos valsčiaus geologinį pjūvį gretinant su Žemės plutai skirta tarptautine stratigrafine skale (jos seka laiko ir erdvės atžvilgiu nepertraukiama), pasaulinių geochronologinių ir juos atitinkančių chronostratigrafinių padalinių hierarchine vientisa sistema, rastume, kad Šeduvos valsčiaus gelmėse esama stratigrafinių spragų, t. y. pjūvyje trūksta daugybės galėjusių būti uolienų sluoksnių. Taip nutiko todėl, kad geologinėje praeityje ne visada buvo palankios sąlygos uolienoms susidaryti, daug būta ir laikotarpių, kai ištisas uolienų storymes ardė ir visiškai pragaišino globalinės gaivalingos jėgos. Einant nuo senesnių vis prie jaunesnių geologinio laiko atkarpų, susidaro įspūdis, kad Šeduvos žemės gelmių visumai ypač pakenkė denudaciniai veiksniai per tris ryškiausias stratigrafines spragas. Seniausiąją (apatinę) reikėtų tapatinti su paskutiniu prekambro geologiniu periodu vendu (dar vadinamu ediakaru), kuris tęsėsi ~65 mln. metų. Vėlesnė stratigrafinė spraga (vidurinė) apima per vėlyvojo devono pabaigą ir po jo per 60,2 mln. metų tarpsnį užėmusio karbono periodą bei per permo periodo nemažą dalį Šeduvos valsčiaus plotuose susikaupusių uolienų sluoksnius, deja, pradingusius. O į arčiausiai mūsų dabarties atsidūrusią stratigrafinę spragą, pačią didžiausią, atitinkančią net ~249,19 mln. metų trukmę, yra pakliuvę ir nunyko besibaigiančio permo ir visos triaso, juros, kreidos, paleogeno, neogeno sluoksnių uolienos. Naudingųjų iškasenų gausumu ir įvairumu Šeduvos valsčius nėra pagarsėjęs. Statybinėms reikmėms vietinės mineralinės žaliavos tai tik su kvarteru siejami laukų akmenys (rieduliai), kurių jau mažai belikę, molis ar priemolis, smėlis, išžvalgyti ir į valstybinį išteklių balansą (2009 m. pradžios duomenimis) įrašyti 3 žvyro telkiniai: Bebrujai, Prastavoniai ir Gimbogala (pastarasis nekasamas), kurių bendri ištekliai 971 tūkst. m3 žvyro. Be to, šiek tiek randama gėlavandenės klinties (tiktų rūgščių dirvų kalkinimui), durpių. Kaip ir žvyras, labiausiai čia paklausus išlieka požeminis gėlas vanduo (gruntinis ar sutekantis iš tarpmoreninių kvartero sluoksnių ir semiamas kastiniuose šuliniuose), per gręžinius siurbiamas spūdinis iš viršutinio devono Įstro, Kupiškio, Suosos, Šventosios svitų, vidurinio devono Upninkų serijos vandeningųjų sluoksnių. Keturiose apskaitinėse vandenvietėse (Alksniupių, Šeduvos, Pavartyčių ir Vėriškių) iš Stipinų svitos uolienų gėlo vandens išgaunama 492 m3/d (2009 m. duomenimis). Tikėtina, kad Šeduvos valsčiaus teritorijoje vidurinio-apatinio devono, silūro, ordoviko, kambro, prekambro sluoksniuose, jeigu reikėtų, gręžiniais įmanoma pasiekti, išgauti ir mineralizuotą vandenį, net chloro-natrio tipo sūrymus su didelėmis kalio ir bromo koncentracijomis. Svarbu šiandien ne tik per tyrinėjimus geriau pažinti Šeduvos valsčiaus gamtovaizdžių geomorfologines ypatybes, daugiasluoksniame geologiniame pamate slypinčius naudinguosius mineralinius turtus, bet ir juos, nebloginant gyvenamosios aplinkos kokybės, atsakingai eksploatuoti, visada visur tausoti jų išteklius ir racionaliai skirstyti vartotojams. Daugyvenės kraštovaizdžio draustinyje, įkurtame 1992 m., vis dar trūksta nuolatinės rūpestingos apsaugos jo gamtos, kultūros ir kitokiems paveldo objektams, rekultivavimo nesulaukia Daugyvenės slėnyje apleistieji žvyro ir smėlio karjerai.
|