Santrauka

Žemės ūkio raida Sintautų krašte XX amžiuje

Raimondas Daniliauskas

Žemės ūkio raida Sintautų valsčiuje (vėliau – seniūnijoje) nėra tirta. Baudžiavos panaikinimas Užnemunėje 1807 m. ir 1864 m. Lenkijos karalystėje vykusi žemės reforma suteikė šio krašto valstiečiams asmeninę ir ūkinę laisvę, sudarė geresnes galimybes vystytis švietimui bei kultūrai. Prasidėjęs ankstyvas (nuo XIX a. 3-iojo dešimtmečio) skirstymasis į vienkiemius Sintautų valsčiuje užsibaigė 1913 metais.

Žemės ūkis Sintautų valsčiuje 1918–1940 m. vystėsi tokia pat kryptimi kaip ir visoje Šakių apskrityje ir Lietuvoje. Kadangi valsčiuje nebuvo dvarų ir stambiosios (100 ha ir daugiau) žemėvaldos, žemės ūkio raidą formavo 30–50 ha ūkiai. Remiantis unikaliu „Sąrašu paskirstymo taisiaus kelių Sintautų valsčiaus sulig žemės rūšių 1925 m.“, galima konstatuoti, jog tuo metu iš buvusių Sintautų valsčiuje 753 ūkių net 184 buvo nuo 30 iki 50 ha dydžio. 1930 m. visuotinio Lietuvos žemės ūkio surašymo duomenimis, iš bendro valsčiuje dirbamos 16 860,56 ha žemės ploto 30–50 ha ūkių savininkai valdė 6 812,40 ha, kas sudarė 40,4 procentus bendro žemės ploto. Tai buvo didžiausias tokio dydžio ūkių skaičius visoje Šakių apskrityje. Vadinasi, kur kas platesnis ūkininkų ratas galėjo užsiimti prekine žemės ūkio gamyba, lanksčiau reaguoti į besiformuojančią rinką, ūkiuose naudoti pažangesnes darbo priemones, su mažesnėmis darbo sąnaudomis apdirbti laukus, plėtoti gyvulininkystę. Kadangi Sintautų valsčiuje nebuvo dvarų, įprasta šiuos ūkius vadinti stambiais.

Pirmoji sovietinė ir vokiečių okupacijos nualino ūkį. Pokariu vykdyta sovietinė žemės reforma ir kolektyvizacija panaikino privatinę nuosavybę. Pagrindinis pragyvenimo šaltiniu tapo 0,6 ha sodybinis žemės sklypas, vadinamieji „arai“, iš kurio iki šeštojo dešimtmečio vidurio kolūkiečiai gaudavo net apie tris ketvirtadalius visų savo pajamų (iš visuomeninio ūkio tik 15–20 procentų). Senos žemdirbystės tradicijos persikėlė į naujas veikimo pakopas. Modernėjant ūkiams, individualūs ūkiniai poreikiai, buvo įgyvendinami asmeniniame sklype. Šių asmeninių ūkių dėka buvo neprarastas ryšys su senosiomis tradicijomis, vystėsi individualaus ir kolektyvinio ūkio patirtis, kuri pravertė ir ūkiams, įsikūrusiems atgavus Lietuvos Nepriklausomybę.

Vieno valsčiaus analizė leistų teigti, jog visais laikais Sintautų valsčiuje, nepaisant permainų ir pertvarkų, pagrindinė varomoji jėga buvo ir tebėra ūkininkas, nesvarbu, kokiu vardu vadintas. Jo triūso ir išmonės dėka tiek anksčiau, tiek ir dabar Lietuva – žemės ūkio kraštas, turi galimybę išlikti globaliniame pasaulyje kaip valstybė, o lietuviai – kaip tauta.