Santrauka

Malūnai Sintautų apylinkėse XX a. pirmojoje pusėje

Eligijus Juvencijus Morkūnas

Atsikūrus Lietuvos valstybei, Atstatymo komisija, siekdama pramonės augimo, ne taip reikliai žiūrėjo į projektuojamų ar veikiančių malūnų darbo saugą, priešgaisrinę apsaugą ar higieną. Iki 1925–1926 metų ir patys verslininkai nelabai kreipė dėmesį į palyginus silpnos ir net keliais frontais kovojančios valstybės administracijos nurodymus. Vėliau administracija buvo priversta imtis griežtesnių priemonių, net iki įmonės sustabdymo, kol nebus išsiimti patentai, atliktos reikiamos procedūros. Legalizavus malūno veiklą, tekdavo mokėti verslo mokesčius.

Jau nuo 1916 m. malūnai naudoti elektros gamybai. Pažymėtina, kad 1938 m. tiriamajame areale jau buvo du elektra varomi malūnai. Pirmasis priklausė R. Milerienei, antrasis – I. Skrinupskiui. Populiariausios šiame areale 4 pėdų (~1,22 m) girnos. Jas liedavo keliaujantys meistrai ar patys malūnininkai, arba malūno savininkai pirkdavo lietines girnas Kaune ar Karaliaučiuje.

Architektūriniu požiūriu vėjo malūnai buvo Suvalkijos lygumų puošmena, ką vargu ar būtų galima pasakyti apie motorinius malūnus. Motoriniai malūnai neturi kokių nors ryškesnių bruožų, tai dažniausiai dviejų aukštų pastatas, aplipintas priestatėliais. Šiame regione jau esama elevatorių. Iš išorės toks malūnas skiriasi nuo kitų pastatų tik stogo paaukštinimais tose vietose, kur įrengtas plokščiasietis. Šiame areale buvo daugiau malūnų su ertikiais. Motoriniai malūnai dažnai paskęsta tarp kitų sodybos pastatų. Prie malūnų esančios lentpjūvės išsiskiria neaukštomis ilgomis stoginėmis, po kuriomis yra gateriai, obliavimo staklės, diskiniai pjūklai.

Ketvirtajame dešimtmetyje malūnuose daugėjo technikos, buvo labiau rūpinamasi darbo sauga, didesnis dėmesys kreipiamas į sanitariją ir higieną, gerinamos darbo sąlygos.

Sovietų Sąjungos visa naikinanti Lietuvos okupacija ir prasidėjęs karas sulėtino malūnininkystės vystymąsi. Tačiau amerikiečių 1944 m. šio regiono žemėlapyje dar pažymėti 75 malūnai.