Santrauka

Skapiškio valsčiaus dirvožemiai ir jų savybės

Vytas Mašauskas

Remiantis atliktais dirvožemio tyrimais bei literatūros šaltiniais, straipsnyje nagrinėjama Skapiškio kraštui būdingos dėl ledynų įtakos susidariusios dirvodarinės uolienos ir dirvodaros procesai, suformavę įvairius pagal kilmę ir granuliometrinę sudėtį dirvožemius, pateikiamas jų geografinis išsidėstymas buvusio Skapiškio valsčiaus teritorijoje, aptariama agrocheminių savybių – rūgštumo, fosforingumo, kalingumo – kaita, apimanti beveik ketvirtį amžiaus, pateikiamas dirvožemių našumo įvertinimas.

Lietuvos, taip pat ir Skapiškio krašto dirvožemiai formavosi ant kvartero periodo sąnašų, kurios įvairaus storumo sluoksniu dengia visą šalies teritoriją. Šalies teritorijoje buvo ne mažiau kaip trys ryškūs apledėjimai ir du tarpledynmečiai.

Skapiškio valsčiui priklausanti teritorija priskiriama Lietuvos Vakarų Aukštaitijos plynaukštės rajonui. Jam būdingas įvairus ir sudėtingas reljefas. Čia daubotas paviršius kaitaliojasi su besitęsiančiomis lygumomis. Į rytus kalvotumas didėja. Vakariniu pakraščiu per Skapiškį šiaurės rytų link tęsiasi stambiai banguota moreninė lyguma, paįvairinta riedulingų ruožų, išraižyta senslėnių.
Priklausomai nuo reljefo, klimato, augalijos, gyvūnijos ir ūkinės žmogaus veiklos, veikiant įvairiems dirvodaros procesams – dekalcifikacijai, dekarbonizacijai, rudžemėjimui, glėjėjimui, jaurėjimui, durpėjimui ir pelkėjimui – susidarė skirtingi dirvožemiai.

Buvusiame Skapiškio valsčiuje, kur banguotas paviršius kaitaliojasi su besitęsiančiomis lygumomis, pagal ankstyvesnę klasifikaciją (TDV-96) vyrauja velėniniai jauriniai glėjiškieji (JvP1), kiek  mažiau – velėniniai glėjiškieji (VG1) dirvožemiai, o pagal 1999 m. priimtą LTDK-99 klasifikaciją, suderintą su FAO, – glėjiškieji išplautžemiai (IDg) ir glėjiškieji rudžemiai (RDg ). Pakilesnėse vietose mažesniais masyvais, pagal TDV-96 klasifikaciją, sutinkami automorfiniai (normalaus drėgnumo, tik epizodiškai per drėgni) velėniniai jauriniai menkai pajaurėję (J1v) dirvožemiai, o pagal LTDK-99 klasifikaciją – išplautžemiai (ID). Reljefo pažemėjimuose, pagal TDV-96 klasifikaciją, yra velėniniai glėjiniai (VG2), vietomis puveningi glėjiniai (VG2p) ir pelkiniai (P) arba pagal LTDK-99 klasifikaciją, – šlynžemiai (DL) ir durpžemiai (PDž).

Dauguma Skapiškio valsčiaus dirvožemių susiformavo ledyno atneštose įvairios granuliometrinės sudėties moreninėse uolienose. Vyrauja priesmėliai ir priemoliai. Būdingas jų bruožas – riedulingumas ir karbonatingumas. Kitos uolienų grupės, kaip fliuvioglacialinės uolienos, kurias suklojo tirpstančių ledynų vanduo skeletingų smėlių, rečiau žvyro pavidalu, arba limnoglacialinės uolienos, kurios nusėdo ledynų stovinčiame vandenyje įvairaus sunkumo priemolio, molio bei smėlio pavidalu, suformavo dirvožemius, Skapiškio valsčiaus teritorijoje įsiterpusius nedideliais ploteliais. Aliuvinės uolienos nusėdo, ir šis procesas tęsiasi upių ir ežerų salpose ir net mažų upelių slėniuose. Skapiškio krašte jų sutinkama mažesniais ploteliais. Daugiausia tai lengvo priemolio ir priesmėlio sąnašos. Organogeninės uolienos susidarė poledyniniu laikotarpiu iš augalijos ir drėgmės pertekliaus reljefo žemumose. Pagal augaliją, sumineralėjimo laipsnį dažniausiai priskiriamos žemapelkėms.

Įvairių dirvožemių savybės – granuliometrinė sudėtis, drėgmės režimas, humusingo sluoksnio storis, rūgštumas, augalų maisto medžiagų kiekis – įvertintos pripažintais tyrimų metodais ir išreikštos vienu bendru dirvožemio savybių rodikliu – boniteto, arba derlingumo, balu, taikant 100 balų sistemą, leidžia palyginti dirvožemius vienus su kitais. Pagal 2011 m. VĮ Registrų centre įregistruotų žemės ūkio paskirties žemės sklypų kadastro rodiklių duomenis, Skapiškio seniūnijos žemės ūkio sklypų našumas įvertintas 42,40 balais, kai Kupiškio rajono visų seniūnijų vidutinis žemės ūkio sklypų našumo balas – 41,80. Pažymėtina, kad Kupiškio rajono seniūnijoms priklausomų sklypų našumas (41,80 balo) beveik sutampa su Lietuvos vidutiniu žemės sklypų našumu (41,85 balo).