Santrauka

Vaiguviškių talkos XX a. pirmoje pusėje

Jonas Mardosa

Talkos Vaiguvos apylinkėse XX a. pirmojoje pusėje buvo gana dažna valstiečių bendruomeninio gyvenimo forma. Kai kurios jų artimiau susiję su žemaičių ūkio raidos ypatybėmis. Žemaitijoje būta daugiau stambių ūkių, į kuriuos pirmiausia pateko daugelis technikos naujovių. Antai kuliamosios mašinos, kaip ir prekinė linininkystė reikalavo gausesnio darbo rankų kiekio. Todėl talkos buvo gana organizuotos. Daugiausia talkų buvo skirtos svarbiausiems žemdirbystės darbams.

Arimo ir sėjos talkos dažniau būdavo rengiamos nesant namuose reikiamos darbo jėgos. Daug plačiau sutinkama mėšlavežio talka. Kadangi tai fiziškai sunkus ir sutelktinių pastangų reikalaujantis darbas, jį stengdavosi atlikti samdydami darbininkus arba kaimas sutardavo paeiliui iš kiekvieno ūkininko tvartų išvežti mėšlą. Talkų metu Vaiguvos apylinkėse buvo įvairių papročių ir maginių veiksmų, darbai buvo siejami su Dievo vardu ir jo pagalbos viltimi. Šių papročių tikslas buvo apsaugoti būsimą derlių ir gauti jį didesnį. Talkų papročiai taip pat dažniausiai buvo susiję su laukiamomis pabaigtuvėmis. 

Jeigu šienapjūtės talkos gana retos, tai rugiai stambesniuose ūkiuose dažnai pjauti su talka. Vieniems talkininkams už darbą atsilygindavo grūdais, kitiems – šienu ar pinigais. Vaiguviškių rugiapjūtei būdingi buvo visoje Lietuvoje esminiai jos momentai: pradėtuvės, rugių pjovimas ir pabaigtuvės. Žemaičiams būdingas rugių pjovimas poromis, kai vyrai dirba su dalgiais, o moterys riša nupjautą derlių į pėdus. Todėl porose dažnai būdavo tarpusavyje lenktyniaujama. Krikščioniški, kaip ir simboliniai bei apeiginę prasmę turintys papročiai, būdingi pradėtuvėms ir pabaigtuvėms. Rugiapjūtės pabaigtuvės susijusios su paskutinio pėdo pjovimu bei vainiko pynimu ir jo įteikimu. Pabaigtuvių papročiai turi įvairią paskirtį. Vieni yra pramoginiai, juose pabrėžiamas darbo pabaigos džiaugsmas ir gerų vaišių viltis, kitų – tikėjimas geru ateities derliumi. Bulviakasio, kaip ir linų rovimo, talkas ūkininkai rengdavo, norėdami greičiau nuimti derlių. Užtat naktimis arba dienomis vykęs linų mynimas, be darbo, apėmė ir įvairias aktualias darbui naktį pramogas. Kūlimo talkos dažniausia buvo telkiamos kuliant kuliamosiomis mašinomis, kurias aptarnauti reikėjo kaimynų pagalbos. Tai atodirbinės talkos ir papildomai už darbą paprastai atsilyginant geresniu maitinimu ir pabaigtuvių vaišėmis.

Kiaulių skerdimo specifika reikalavo į pagalbą kviesti skerdiką ir talkininkus. Kiaulių skerdimas susijęs su įvairiais tikėjimais, kurių tikslas – užtikrinti mėsos gausą ir kokybę. Skerdimo diena būdavo parenkama pagal savaitės dienas ir ypač pagal mėnulio fazes. Skerdimo talkoms taip pat būdingi skerstuvių mėsos nešimo kaimynams bei talkininkų vaišinimo papročiai.

Talkininkų maitinimas susijęs su tradiciniu gyvenimo būdu, kurį tvarkė religiniai papročiai ir mitybos tradicijos. Tačiau talkoms buvo parenkamas gausesnis ir įvairesnis maistas. Jis nemažai priklausė nuo darbo trukmės ir sunkumo. Mityboje mažiau dėmesio buvo skiriama valgyti pietus, o labiausiai į vakarienę, kuri dažniausiai buvo ir pabaigtuvių vaišės. Vaiguviškių talkoms būdingi tradiciniai žemaičių proginiai (kastinis) ir XX a. pirmojoje pusėje plintantys nauji (kugelis, cepelinai ir gaminiai iš maltos mėsos) patiekalai. Tačiau nevengiama buvo duoti ir žemaičiams būdingų košių bei kitų iš kasdienės mitybos atėjusių valgių.

Talkos, kaip valstiečių bendruomeninio darbo forma, buvo gyvybingos esant privačiam valstiečių ūkiui, todėl didžioji jų dalis išnyko kolektyvizuojant žemės ūkį.